Man, tikriausiai, visiškai pavažiavo. Tikriausiai. Nes aš noriu čia parašyti savo kūrinius, savo eilutes. Nerimuotos, bet dažniausiai turinčios šiokią tokią reikšmę. Kuriu nuo neatmenamų laikų. Kai buvau visai mažytė, kai dar kalbėti padoriai nemokėjau, jau kūriau vaikiškas daineles ir nei vienos neprisimenu, o gaila. Juk tada apvilkta trumpa suknele, į kasas supintais šviesiais plonučiais plaukais, įsikibusi į didelio didelio ir labai gero draugo vilkšunio gaurus, bėgdavau į netoli namų esantį miškelį ir niūniuodavau tas vaikiškas linksmas daineles. O dabar taip pat niūniuoju, tik jau rimtas ar tiesiog “vežančias” melodijas. Dabar pati kuriu ketureilius…

Sun and Star

Whatever you need

Whatever you want.

I never believed,

That i am the one.

I rise like a sun,

You fall like a star.

You said, you my own.

But i that forgot.